Ką pamatyti
Pekinas
Padangių imperijos pagrindinis miestas – didžiulis savo sielų skaičiumi ir ploto mastais bei galingas savo įtaka. Net 22 milijonai žmonių vadina Pekiną savo namais. Tai šiuolaikinė Kinijos Liaudies Respublikos sostinė, užaugusi ir susiformavusi per komunizmo aušros ir klestėjimo laikotarpį. Pekinas matė ir paskutinio imperatoriaus žlugimą ir naujosios komunistinės valdžios skambų atėjimą.
Pekine yra daugybė lankytinų vietų, kurių nepamačius negalima būtų tvirtinti, kad Pekinas – jūsų. Visų pirma tai – Uždraustasis miestas, imperatoriškieji rūmai, stebinantys savo dydžiu, aikštėmis, puošnių stogų pilimis ir žinoma, įspūdingomis istorijomis, kurias jums papasakos gidas arba bičiulis. Visiškai šalia Imperatorių rūmų yra kita labai svarbi vieta Kinijos istorijoje – Tiananmenio aikštė, vadinama didžiausia vieša vieta, arba atvira aikšte pasaulyje. Čia susirenka milijonai kinų, vedami vieno tikslo, pajusti savo šalies pulsą svarbiausioje vietoje ir nusifotografuoti prie masyvaus Mao Dzeduno paveikslo.
Norint pajusti, kaip gyvena vietiniai, Pekine geriausia keliauti viešuoju transportu – metro ir išlipus tiesiog bet kur – paklaidžioti po svarbiausio Kinijos miesto erdves. Kai nusibos klaidžioti, keliaudami metro susiraskite Wang Fujing stotelę. Ši vieta garsėja kaip apsipirkimų rojus ir netradicinio maisto turgus. Įvairūs netikėčiausia „patiekalai“ – jūros žvaigždės, kirmėlės, žiogai ir gyvatės išrikiuotos ant prekystalių. Vis tik dauguma šiuos egzotiškus valgius fotogafuoja, bet neragauja.
Pekinui galima priskirti ir kone įžymiausia visos Kinijos turistinį objektą – Didžiają kinų sieną, kadangi ji yra tik valanda kelio nuo sostinės. Iš didelių luitų suręsta masyvi siena kaip gyvatė vingiuoja žaliais slėniais aukštyn į sunkiai pasiekiamus kalvų viršugalvius. Lipti – sunku, laiptais statūs ir jū daug. Vistik, žygis įveikiamas daugeliui, o nuo aukščiausiai įkurtų bokštelių atsiveria įspūdingos panoramos, tiek į sienos linijas, tiek į rūke paskendusią Kinijos kalnų žalumą.
Turint papildomai laiko Pekine labai rekomenduojame apsilankyti Kung Fu šou raudonajame teatre ir, žinoma, paragauti garsiosios Pekino anties.
Šanchajus
Kinijos dabarties ir, greičiausiai ateities miestas, verslo, ekonomikos ir Kinijos beprotiško augimo epicentras. Gyventojų skaičiumi Šanchajus lenktyniauja su sostine Pekinu (apie 23 milijonai, iš kurių 9 milijonai yra Kinijos migrantai), bet savo perkamąja galia ir ekonomine svarba jau seniai aplenkė dabartinę sostinę. Šanchajuje, kaip niekur kitur Kinijoje jaučiasi kosmopolitiškumas ir polinkis į vakarietišką gyvenimo būdą. Tuo galima įsitikinti aplankius dvi vietas – Pudongą ir Bundą.
Šanchajų į dvi dalis skiria Huangpu upė, šalia kurios vingiuoja jauki promenada, visada šurmuliuojanti vietinių ir turistų minios. Palei upę išsidėstęs rajonas Bund – senasis Šanchajus, su masyvių kolonialistinio stiliaus pastatų kvartalais, kuriuose buvo įkurti bankai ir pirklių namai. Tai daugiausia prancūzų ir anglų architektūros pavyzdžiai, kurie išsiskiria iš bendro Kinijos konteksto kaip diena nuo nakties. Tiems, kam įdomu kaip pakilo į viršų Šanchajus per paskutinius du
dešimtmečius (Deng Siaopino laisvosios ekonomiko dėka) reiktų būtinai apsilankyti Pudongo rajone. Čia į dangų stiebiasi vienas už kitą aukštesni įspūdingo architektūrinio polėkio dangoraižiai. Tiesa, pats aukščiausias – statytas japonų. Kinai šalia šiuo metu (iki 2014 m.) stato dar aukštesnį, kuris primintų drakoną – kinų galios simbolį.
Šanchajus visame savo gražume ir komercijoje pasirodo Nanjing road. Čia rieda tramvajai, aikštėse vyksta koncertai, kioskeliuose pardavinėjami garsieji vietiniai delikatesai mooncakes,prie kurių rikiuojasi eilės ir tai yra vieta, kur suvažiuoja kinai apsipirkti iš visos Kinijos.
Turint papildomą dieną Šanchajuje verta ją praleisti gretimame mieste – Sudžou, Kinijos Venecijoje. Tai sodų, kanalų ir tikros kiniškos autentikos rojus. Kelionė iš Šanchajaus į Sudžou traukiniu užtruks tik valandą. O sugrįžus paskutiniam vakarui nėra geresnio laiko praleidimo nei stebėti Šanchajaus akrobatų pasirodymo. Užburiantis spektaklis.
Geltonieji kalnai
Geltonieji kalnai ,arba kaip juos kinai vadina Huangshan (Huang – geltonas, shan – kalnas). Ši vieta atima žadą, net jeigu tenka valandą ar net ilgiau laukti eilėje prie keltuvo į padangių kalnus ir po to ne vienumoje atrasti tą gėrio ir grožio harmoniją, o su dideliu būriu kinų, įspūdžio tai nemažina. Kasmet geltonuosius kalnus aplanko per 15 mln. turistų. Geltonieji kalnai taip buvo pavadinti imperatoriaus Huango (Geltonojo imperatoriaus) garbei. Vistik patys kalnai nėra iš tikrųjų geltoni, nebent saulei leidžiantis ir kylant nusidažo laikinai geltonu atspalviu, bet didžiają dalį dienos jie pilki, apaugę žaliais spygliuočių medžiais iki 1800 metrų aukščio. Didžiausią įspūdį daro jų formos. Smailūs ir pailgi lyg pirštai, dantyti, aštriabriauniai, įvairiaformiai ir taip iš visų pusių, žygiuojant tvarkingai iškaltais laiptais ir takeliais. Į aukštus kalnus žygeiviai užkeliami lynu tempiamomis kapsulėmis, į kurias telpa po šešis žmones. Dauguma atvyksta tik dienai, nors kalno viršūnėje galima pernakvoti prabangiame viešbutyje.
Patogiausia į geltonuosius kalnus atvažiuoti iš miesto tokiu pačiu pavadinimu, kur ir taip yra ką pamatyti. Huangshano miestas turi labai dailų autentišką senamiestį, su daugybe restoranų, kavinių, amatininkų krautuvėlių, arbatinių ir meno galerijų.
Čongčinas (Chongqing)
Vienas labiausiai augančių Kinijos miestų, kuris prieš kelis dešimtmečius buvo tik vienas iš daugelio, o dabr yra vienas iš kelių Kinijos drakonų. Šiuo metu Čongčine gyvena 7 milijonai gyventojų ir jų sparčiai gausėja. Miestas prie Jangdzės upės (Yang dze – didžioji upė) pradėjo sparčiai augti po Yachingo hidroelektrinės pastatymo. Dabar miestas primena iš savo kailio išaugusį gigantį, besiplečiantį į visas puses. Būtent mastai, nors ir kiek Kinijos jau būtumėt matę labiausiai stebina Čongčine. Dangoraižiai, tiltai per dvi upes, greitkelių mazgai ir visos tos betoninės ir stiklinės džiunglės – daro įspūdį vienareikšmiškai.
Pro Čongčiną teka garsioji upė Jangzdė, būtent čia kelionę kruiziniais laivais pradeda dauguma keliautojų. Jos trunka tris arba penkias dienas, priklausomai nuo maršruto. Dauguma keliauja nuo Čongčino iki Yichango. Kol jūsų kruizinis laivas laukia vakarinio išplaukimo, yra laiko susipažinti su Čongčinu iš arčiau. Žinoma, pradėti galima prie stalo, ragaujant aštrųjį hot-pot, kulinarinį Čongčino pasididžiavimą. Bet didžiausias nustebimas laukia senajame miesto kvartale – Ciqikou (reiškia porcelianas), kur buvo gaminamas anksčiau garsusis kiniškas porcelianas. Didžiuliame plote palei Jangdzės upę plyti senųjų gatvelių labirintas su jaukiomis arbatinėmis, užeigomis, kur galima paragauti ryžių arba bulvių makaronų, pasakiškai skanių blynelių, pamatyti kaip tiesiog gatvėje gaminami įvairūs vietiniai miltiniai patiekalai ir saldumynai. Kai kuriose užeigose autentišką muziką groja vietiniai atlikėjai, o įgudę meistrai įmantriais judesiais pilsto arbatą kung-fu stiliumi. Aplink tiek visko daug, kad nesinori iš čia išvažiuoti dar bent keletą dienų – prieskonių parduotuvės, šventyklos, būrėjų salonai, į viską norisi dirstelti ne vieną žvilgsnį ir ne du.
Xianis
Miestui, kuriam daugiau kaip trys tūkstančiai metų, Kinijos žinovams atskirai pristatinėti nereikia. Tai neginčytinos Kinijos, ir kaip civilizacijos, ir kaip imperijos bei šalies šaknys, kur valdė 13 dinastijų, 73 imperatoriai su imperatoriumi Quinshihuangu pradžioje, kurio garbei ir amžinybei ir buvo sukurtas Terakotos stebuklas, kuriuo galima žavėtis Xianio užmiestyje. Xianis buvo šilko kelio pagrindinis taškas Rytuose, todėl prekyba čia klestėjo daug anksčiau nei kitur Kinijoje. Turėdamas tokią gilią ir turtingą istoriją, Xianis tikrai vertas bent trumpo stabtelėjimo, kad ir kaip skubėtumėte.
Pagrindinis miesto objektas – Terakotos armijos kapavietės. Keturių atskirų „maniežų“ kompleksas, kuriame galima išvysti prieš kelis dešimtmečius atkastą archeologinį stebuklą – kelioliko tūkstančių imperatoriaus karių, pakinkytų arklių, vežimų ir kitokių skulptūrų. Visai tai turėjo saugoti imperatorių ir po jo mirties ir nuo pašalinių akių jis buvao apsaugotas kelis tūkstantmečius, kol vietos žemdirbiai kasdami šulinį visiškai netyčia atkasė kapavietės vieną iš fragmentų, nors spėlionių, kad imperatoriaus kapavietė yra kažkur netoliese buvo jau seniai.
Be Terakotos armijos kapavietės Xianyje verta aplankyti meno muziejų – Tangbo ir garsiąją Žąsies budistinę pagodą o pajausti, ką reiškia būti vietiniu, reikia apsilankyti musulmonų kvartale. Tai viena kelių kilometrų ilgio gatvė su keliolika išsišakojusių aplink ją siaurų gatvelių. Dauguma čia prekiaujančių – Xianio musulmonai, kurie iš išvaizdos ir aprangos skiriasi nuo kitų, neišpažįstančių islamą. Čia galima iki valios prisižiūrėti į keisčiausius patiekalus ir jų ruošimo ir patiekimo būdus, pasimėgauti arbata vietinėje užeigoje, pavalgyti makaronų, ėrienos, nusipirkti riešutų, granatų ir kitų vietos delikatesų.
Xianis garsėja savo koldūnais, kuriais pasimėgauti tinkamiausia vieta yra Xianio teatras. Vienoje vietoje ir puiki vakarienė – ir neįtikėtinas reginys akims bei ausims – Tangų dinastijos šou, nusikelkite bent trumpam į šlovingąją Kinijos preitį.
Chengdu
Chengdu būtų tiesiog dar vienas supermiestas Kinijoje, jeigu ne išksirtinis jo bruožas – pandos. Tai toks mielas ir retas meškėnų šeimos gyvūnas, kad į Chengdu plūsta tūkstančiai žmonių pamatyti žavingų sutvėrimų iš arti. Didžiųjų pandų populiacija labai nedidelė, dauguma jų laisvėje gyvena tik Sičuano provincijoje (Chengdu ir Chongcingo miestų apykinkėse) bei nelaisvėje – beveik kiekviename Kinijos ir kai kuriuose didesniuose pasaulio zoologijos soduose.
Chengdu pandų rezervatas įsikūręs visai šalia miesto, kelionė neužtrunka nė pusvalandžio nuo miesto pakraščio. Ko pandoms reikia labiausiai – ypač drėgnas, vėsokas oras (dulksna tinka labiausiai) ir daug žalių bambukų, kurie geriausiai veši būtent tokiame klimate. Nenuostabu, kad tokiame klimate ir tokioje bambukų karalystėje pandos tiesiog tarpsta. Realybėje, tai nykstantis gyvūnas, o reabilitacijos centre yra padedama išauginti pandų jauniklius, kad kuo daugiau iš jų įsikabintų į gyvenimą. Be didžiujų pandų Chengdu rezervate galima pamatyti ir labai retą raudonąją pandą – tai išskirtinis gyvūnas – lapės ir pandos mišinys, turintis lapės kūna ir pandos galvą.
Atvykę į Chengdu įsitikinsite, kad įspūdingai atrodo ne tik Šanchajaus ir Pekino didmiesčiai, Chengdu savo mastais, keliais ir dangoraižiais niekuo nenusileidžia didžiausiems šalies miestams. Sičuano provincija vadinama viena derlingiausių provincijų Kinijoje – „pieno ir medaus žeme“, todėl Chengdu, visų pirma, klesti savo žemdirbių dėka. Miestas taip pat yra užsitarnavęs pramogų ir laisvalaikio sostinės reputaciją – miesto, kuriame įdomiausia gyventi kinui savo šalyje. Atstatytame Chengdu senamiestyje, Jinli gatvėje galima pamatyti, kaip Chengdu atrodė viduramžiais ir paragauti išskirtinių vietinių delikatesų restoranuose ar tiesiog ragaujant gatvės maisto.
Chengdu yra išskirtinis dar tuo, kad čia išlikusi vienintelė Mao statula šalyje. Apsilankykite Tianfu aikštėje ir pamatysite buvusio Kinijos lyderio iškilų monumentą. Tai taip pat populiari miestiečių laisvalaikio praleidimų ir susitikimų vieta. Tačiau mėgstamiausia vieta Chengdu gyventojams gerai ir nerūpestingai praleisti laiką yra People’s park. Tai didelis parkas miesto centre, apsodintas aukštais medžiais ir dekoratyviniais krūmais, dirbtiniais ežerais ir fontanais. Parke savo laisvalaikį leidžia daugybė žmonių ir kiekvienas randa tai, kas jam įdomiausia. Čia galima pamatyti šokančius valsą senjorus, trypiantį pagal trankią muziką jaunimą (ir vyresnius taip pat), dainuojančius liaudies dainas tibetiečius, besimankštinančiusTai Chi meistrus, o taip pat marširuojančius vėliavomis keistuolius ir kitokius menininkus, čia tapančius paveikslus, grojančius fleitomis ir kitais instrumentais.
Parke yra daug arbatinių, kur vietiniai senukai lošia šaškėmis, kortomis ir kitais stalo žaidimais, dažniausiai iš pinigų. Visų žaidimų atributas – arbata. Aplink vaikšto pardavėjai, siūlantys užkandžius, saldumynus, gėrimus. Yra ir keistesnių paslaugų teikėjų, kaip antai – ausų valytojai, ilgais įrankiais valantys savo tautiečiams (o kartais ir užsieniečiams!) jų ausų kanalus.