Ką pamatyti
Bakurianis
Nors antrojo pagal dydį ir apkrovimą Gruzijos slidinėjimo kurorto populiarimas žaibiškai auga, čia vis dar galima justi provincialumo atmosferą. Viešbučiai – dideli ir maži dygsta kaip grybai po lietaus, per pušimis apaugusius kalnų serpantinus išsikeroję keliai nuolat tobulinami – netoliese esantis daug garsesnis Borjomi kurortas, atrodo, turi savęs vertą konkurentą. Sovietiniais laikais Bakurianyje buvo įrengta olimpinė bazė žiemos sporto šakų sportininkams, kuri po imperijos žlugimo buvo laikinai pamiršta, o dabar vėl pačiame žydėjime. Kas neslidinėja, arba atvyksta vasarą – ras daugybę puikiam trekingui pritaikytų kalnų takelių. Sniegas Bakurianyje krenta nuo gruodžio ir laikosi dažniausiai iki kovo pabaigos.
Žygeiviams ypač naudingos informacijos gali suteikti Bakurianio turizmo informacijos centras (Aghamanashabeli 1; dirba pirmadienį – penktadienį nuo 10 iki 6.)
Slidinėjimo sezonas Bakurianyje – nuo gruodžio iki kovo (priklausomai nuo metų, gali baigtis kovo pradžioje, gali pabaigoje), pagrindinės trasos – Kokhta (1.5 km ilgio, 2 Gel už pakilimą) ir Didveli (1.8 km ilgio, 3 Gel už pakilimą). Slidinėjimo ir snieglenčių inventorių galima išsinuomoti už 25 Gel dienai. Kitos pramogos – čiuožinėjimas pačiūžomis ir pasivažinėjimas sniegomobiliais.
Kelionės į Gruziją
Batumis
Nors po Tbilisio pagal gyventojų skaičių seka ne Batumis, o Kutaisis, vis dėlto antruoju svarbiausiu ir patraukliausiu Gruzijos miestu yra tituluojamas Batumis. Adžarijos regiono sostinė palankiai išsidėsčiusi ant Juodosios jūros kranto, Turkijos pasienio pašonėje. Jūra, aplink miestą tūnantys kalnai, Turkijos kaimynystė – traukia poilsiautojus, tiek vietinius, tiek svetimšalius. Istoriškai Batumis nėra įdomiausias Gruzijos miestas. Vietoj žilą senovę menančių pilių ir cerkvių, čia rasite elegantiškus XX amžiaus pradžios statinius ir gausybę futurizmo. Jeigu atvykstate iš Turkijos pusės – Batumis yra puikus įvadas pažinčiai su Gruzija – daug viešbučių, restoranų ir puikus maistas. Miestas suklestėjo nutiesus geležinkelį iš Baku, kuriuo XIX amžiuje buvo gabenama penktadalis pasaulio naftos. Tuo metu Batumis išaugo į modernų ir madingą Rusijos imperijos kurortą, kuris buvo tikra žvaigždė Europos ir Azijos kryžkelėje.
Subtropinis Juodosios jūros kurortas vilioja žavia, nors ir akmenuota pakrante, adžarišku chačapuriu ir maloniais vakarais stebint gražiausius saulėlydžius.
Boržomis
Įžymus, nostalgiškas sveikatingumo kurortas, labiau klestėjęs sovietiniais laikais, o dabar dar gyvenantis iš puikiai tada sukrautų dividendų. Mineralinio vandens kurortas gali pasigirti ne tik po pasaulį išdidžiai reklamuojamo Borjomi mineraliniu, bet ir miškingu nacionaliniu parku, kuriame takų turbūt tiek, kiek medžių. Kurortas nėra senas, XIX a. pradžioje jį atrado kareiviai, vėlgi, suradę stebuklingojo vandens čiurkšlę. Greitai jis tapo aristokratijos poilsio ir pasigydymo oaze. Savo epogėjų Boržomis pasiekė sovietinės eros pabaigoje, kuriai visiškai žlugus, žlugo ir masinis turizmas į Boržomį. Kurortas dabar vėl stojasi ant kojų. Infrastruktūra atstatoma su moderniais viešbučiais ir pramogomis turistams. Keliaudami iš Boržomio į Tbilisį, kaip transporto altrnatyvą mikroautobusams galite rinktis labai lėtai, bet fantastiškai pigų ir per vaizdingą kraštą dardantį seną traukinį. Gyva ir tikroji Gruzija bus prieš jūsų akis iš visų pusių.
David Garedži
Pasienyje su Azerbaidžanu išsidėstęs David Garedži yra, ko gero, žinomiausias istorinis senosios Gruzijos palikimas. Šį istorinį stebuklą galima lengvai pasiekti iš Tbilisio ir tą pačią dieną grįžti atgal. 15 senovinių vienuolynų sudaro savotišką antikinį religinių objektų kompleksą, įkurtą nežemiško kraštovaizdžio teritorijoje – aplink pusdykumė ir uolėtas nelygus, kurio pilkuma virsta į žaliuojančią oazę ankstyvą vasarą. Pagrindinis komplekso vienuolynas – Lavra, menantis VI amžių buvo įkurtas vienuolių-asketų iš Sirijos. Sovietiniu laikmečiu David Garedži buvo neprižiūrimas ir virto kone karine baze, kur vykdavo pratybos. Įėjimas į du vienuolynus – Lavra ir Udabno yra nemokamas, tačiau visi atvykusieji yra raginami palikti auką religinės vietovės išlaikymui.
Kazbegis
Viena iš „būtinai“ vertų pabuvoti vietų Gruzijoje. Į Kazbegį atvykstama garsiuoju karo keliu. Tai visos dienos kelionė per kalnų serpantinus ir lygesnius plynaukščių kelius ištrupėjusiu asfaltu. Vietovė, dėl ypatingo grožio vaizdų prilyginama divų buveinei. Miestelį iš vienos pusės supa kalnų siena, už kurios Čėčėnijos regionas rytuose ir Vladikaukazo miestas netoliese šiaurėje. Miestelio pažiba – žinoma Kazbeko kalnas, kurį karūnuoja snieguota viršūnė. Tsminda Sameba cerkvė – puikus prieglobstis pakeliui į Kazbeko papėdę. Galima ir palapinę pasistatyti nakvynei ir su vienuoliais pabendrauti, o prireikus ir juos pasisamdyti gidais į pačią kalno viršūnę. Miestelis dabar oficialiai vadinamas Stepantsminda, tačiau daugelio įprastai vadinamas Kazbegiu ir turbūt ilgai dar bus taip vadinamas. Architektūros mėgėjams Kazbegyje mažai peno akims. Beveik viskas pastatyta sovietmečiu ir alsuoja to laikmečio dvasia. Užtat gamta, visagalė gamta čia įspūdinga kaip niekur kitur. Populiari vieta tarp žygeivių ir pavienių keliautojų, keliaujančių vaikščiojimams ir kopinėjimams po kalnus.
Mccheta
Senoji Gruzijos sostinė – Mccheta dabar yra mažas miestelis upių santakoje netoli Tbilisio, kurį iš sostinės galima pasiekti mažiau nei per valandą. Ramus, sutvarkytas užutėkis, kuriame akis traukia senosios cerkvės ir negruziniškai sutvarkyta miesto aikštė su naujutėliais valdiškais pastatais. Nors Gruzijos sostine Mccheta nebesivadina jau penkiolika šimtmečių, daugumai ji liko religine sostine, kadangi svarbiausios gruzinų ortodoksų cerkvės viršūnių apeigų yra vykdomos būtent Mcchetoje – Svetitskhoveli katedroje. Be religinių įžymybių Mccheta dar ir labai patogi vieta, iš kurios galima toliau keliauti pagrindiniu Gruzijos greitkeliu Juodosios jūros link.
Signagis
Jaukiausias ir simpatiškiausias Kachetijos regiono miestas. Turbūt todėl, dar vadinamas ir meilės miestu, vieta, kur suliepsona įsymėlėjėlių jausmai. O taip pat, tai ir vyno bei šašlykų miestas. Pats pavadinimas kilęs iš turkiško žodžio – siginak, reiškia prieglobstį. Miestelį juosia sena siena, o dauguma žavių statinių mena XVII-XIX amžių architektūros genijų prisilietimus. Šių dienų Signagis yra tikras turistinis magnetas su įpūstu vyno ir romantikos jauku. Kiekvieną spalio paskutinį savaitgalį čia vyksta vyno festivalis. Jeigu ne vynas ir ne grakšti architektūra, Signagis ir taip neprapultų. Miestelį supa idealus kraštovaizdis – kiparisų giraitės, Alazani slėnio žaluma ir tolumoje stūkstantys Kaukazo kalnai. Ir žinoma – cerkvės – jų čia daug ir visos vertos pasigėrėjimo.
Tbilisis
Tbilisyje, kuris bent dešimt kartų didesnis už bet kurį kitą Gruzijos miestą, vyksta svarbiausi įvykiai šalyje. Šalies sostinės vardą Tbilisis nešioja jau penkiolika šimtmečių ir yra pelnytai vadinamas ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu Gruzijos centru. Tbilisis alsuoja senovės istorija ir įkvepia dramatiškais miesto ir gamtos susijungimo vaizdais. Nors Tbilisis labai sparčiai auga ir modernėja, medinių namų kvartalas vis dar dvelkia nostalgiška, senojo Tbilisio aura. Dailiai išraižyti balkonai, karavansarajai, gatvių turgeliai ir pusrūsių kepyklos – tai tikrasis Manila. Tą tikrumo atmosferą papildo vis dar chaotiškos ir purvinos autobusų ir geležinkelio stotys, gyvenamųjų rajonų paprastumas ir duobėti keliai. Vis tik, jeigu reikia penkių žvaigždučių viešbučių – yra, jeigu reikia naktinių klubų ir modernių prekybos centrų – taip pat, visko jau yra. Tai, be abejo, patraukliausia iš trijų Kaukazo šalių sostinė ir tikra verta ilgesnio stabtelėjimo, nesvarbu, keliaujate sraigės greičiu ir skubate strimgalviais.
Vardzia
Jau vien kelionė į Vardzia (nuo Akhalcikhės) verta atskiro aprašymo. Siauri kanjonai, dramatiški tarpekliai ir kalnų vingiai. Tokia turtinga gamta savo stebuklais dovanos vaizdus keliaujančiam į Vardzia – tikras senovinis miestas uoloje. Didžiulis kalnas plyti šalia tingiai besiraitančios upės, o kalno uolingame veide, iš tolo žiojėja skylės. Tose skylėse – „senoviniai butai“ ir ištisas vienuolynų kompleksas. Uolos viduje, – ištisi tuneliai ir labirintai, vedantys iš vienos salės į kitą celę ir iš vieno vienuiolyno į kitą atvirą erdvę. Sienas puošia senovinės freskos, daug antikinių meno kūrinių ir religinių ikonų. 1283 metais Vardzią kaip reikiant sukrėtė didžiulis žemės drebėjimas, sugriovęs nemažą dalį komplekso, kuriame iki šiol priskaičiuojame per 300 kambarių ir kelias dešimtis vyno rūsių. Šiandieninė Vardzia priima visus turistus už 3 USD mokestį, įeiti į teritoriją galima nuo 9 iki 5 val. kasdien.