Kelionių gidas: Gruzija

Ankstyvosios karalystės ir Aukso amžiai

Gruzinai save vadina „kartvelebi“, o šalį – Sakartvelo. Daugeliui kyla klausimas, iš kur kilęs šis pavadinimas. Jis kilęs nuo Nojaus pro-pro-vaikaičio Kartlos.
Kai karalius Mirianas ir karalienė Nana iš Kartlio tapo krikščionimis 4-ajame amžiuje, jie tapo antraisiais krikščionimis po armėnų, kurie šią religiją priėmė ketvirtadaliu amžiaus anksčiau.

Penktajame amžiuje vakarinė Gruzijos buvo prijungta prie besiplečiančios Bizantijos, o tuo tarpu rytų Gruzija, arba Kartli – krito po Persijos valdžios kojomis. Karalius Vahtangas Gorgasalis (447-502), laikomas Gruzijos tėvu, laikinai išstūmė persus iš Gruzijos ir sostinė iš Mcchetos persikėlė į Tbilisį. Persai netrukus sugrįžo, o po jų ir arabai, įkūrę Gruzijoje Tbilisio emiratą.

Pasipriešinimas prieš arabus suvienijo prieš tai išsiskirsčiusias Gruzijos tautas. Karalienė Tamara suvienijo Gruziją ir jos valdymo laikotarpiu šalis ne tik, kad išbaidė priešus, bet ir pasiekė savo klestėjimo zenitą. Iki šių dienų, gruzinai be jokios ironijos karalienę Tamarą vadina „King Tamar“.

Auksinis laikotarpis baigėsi smurto proveržiu iš Mongolijos XIII a. pradžioje, po kurio sekė maras ir Tamerlanas (Centrinės Azijos griovėjas ir užkariautojas). Sugniuždyta Gruzija dar kartą pabiro į mažesnes karalystes: Kartli, Kachetiją, Imeretiją ir Samtskhe. Tokia tvarka Gruzijoje vyravo kelis amžius, tauta buvo po Turkijos sultonato valdžia.

Sulig XVIII amžiumi į valdžią atėjo rusai, okupuodami gruzijos teritorijas ir išvydami turkus. Rusijos revoliucijos metu Gruzija buvo įkvėpusi Nepriklausomybės oro. Tarp 1918 ir 1921 metų šalis buvo laisva, tačiau 1922 metais į ją įsiveržė raudonoji armija ir vėl okupavo, įtraukdami šalį į Sovietų sąjungą. Nuo 1930 – ųjų, Gruzija, kaip ir visa Sovietų sąjunga kentė nuo savo paties sūnaus – Gruzijoje gimusio Josifo Stalino (tikroji pavardė – Džiugašvilis).Po Stalino mirties 1953 metais Gruzija atsigavo ir laikotarpis nuo 1960 -ųjų iki 1980 -ųjų netgi vadinamas geriausiu per visą Gruzijos istoriją.

Gruzija tapo nepriklausoma dar kartą 1991 metais balandžio 9 d. tačiau jos geopolitinę padėtis neleido džiaugtis ramiu gyvenimu. Paskelbus nepriklausomybę šalis pasinėrė į chaosą. Nepriklausomybės šauklys Z.Gamsachurdija turėjo bėgti į Čėčėnija, šalį valdyti pradėjo karinės pajėgos ir E.Ševardnadzė, kuris buvo pripažįstamas užsienyje.
Nepaisant tarptautinės paramos, Gruzija skendėjo viename konflikto po kito: su Pietų Osetija, su Abchazija. Gruzijai įsivėlus į karą su Abchazija, valdžią bandė dar kartą perimti Z.Gamsachurdija, tačiau jo maištas buvo numalšintas. Spėjama, kad 1993 m. pabaigoje jis žuvo nuo savo paties rankos.

Praėjus dešimtmečiui po nuolatinio karo su Abchazija, Gruzija mėgavosi pusiau taikiu gyvenimu, kurį sudrumsdavo mafijos tarpusavio karai, korupcija ir pavienės smurto bangos. Negalėjęs sutvarkyti šalies vidaus politikos, E.Ševardnadzė greit prarado šalies pasitikėjimą ir 2003 m. buvo nuverstas be kraujo praliejimo. Šis įvykis vadinamas „rožių revoliucija“, kadangi eisenoje žmonės metė ant kelio rožes.
2004 m. sausį prezidento rinkimus laimėjo perspektuvi politinė žvaigždė, 36 metų M.Saakašvilis ir suformavo jauną, veržlią ir demokratiniais prinicipais pasiryžusią dirbti komandą. Keturis metus Gruzija išgyveno permainų, bet gana saugaus laiko epizodą. 2007 m. stiprėjo opoziniai judėjimai. Jausdamas, kad gali prarasti valdžią, M.Saakašvilis suorganizavo „blic“ prezidento rinkimus ir juos laimėjo (gavo 53 proc. balsų), taip jis pagavo konkurentus nepasiruošusius.

Sudėtingiausia buvo santykiuose su Rusija. 2006 m. Rusija paleido ekonominį embragą Gruzijai, uždrausdami įvešti į Rusiją prekybai mineralinį vandenį ir vyną. Dar blogiau – stiprėjant konfliktui dėl Pietų Osetijos, Rusijos armija įsiveržė į Gruziją, užimdama teritorija su savo tankais iki pat Gorio. Šiuo metu siena tarp Rusijos ir Gruzijos uždaryta, ekonominė stagnacija tęsiasi ir transportavimasis sudėtingas kaip niekada.