Kelionių gidas: Filipinai

Gero apetito

Septyni kartai per dieną. Taip dažnai valgo filipiniečiai. Trys porcijos maisto į dieną yra.Filipiniečių virtuvė neturi geriausios reputacijos nei Azijoje, nei Europoje, kaip tajų ar kinų virtuvės, tačiau kažko išskirtinio ir egzotiško čia apstu. Galima pradėti nuo labai egzotiško ir nebūtinai pačio skaniausio patiekalo, bet būtinai filipinietiško baluto. Tai – septyniolikos dienų ančiuko embrionas, beveik išsivystęs kūnelis kuris išvirtas tampa vietiniu deli neužtektinai, todėl atsirado „merienda“, kuri turėtų būti lengvas užkandis, tačiau kartais prilygsta sočiai vakarieni.

Šešta valanda ryto jiems nėra per anksti pusryčiams, o vidurnaktis niekada nevėlu paskutiniam užkandžiui prieš miegą katesu. Baluto dažnai galima rasti pardavinėjant gatvėje, kur kiaušinis parduodamas viso labo už 10 pesų. Daug labiau visų pakenčiamas yra „adobo“ – kiaulienos ir vištienos mišinys, pagardintas actu ir česnako padažu. Per dideles šventes šeimos ant stalo užsikrauna „lechon“ – ant iešmo keptą paršelį, prigrūstą įvairiausių žolelių ir daržovių.

Ir kaipgi be jūros gėrybių – aštuonkojų, kalmarų, jūržolių, tuno, krabų ir kitų, vandenyno gelmėse knibždančių gyvių. Į paviljonus panašūs restoranai, kuriuose laikomi dar gyvi vandens padarai plūsta žmonės ir pasirenka savo aukas tiesiai iš akvariumų. Kiekviena sala turi savo išpuoselėtas vaisių rūšis, kurios geriausia ten auga. Guimaras sala garsi savo saldžiausiais mangais, Mindanao sostinė Davao karūnuojama kaip dieviško skonio, bet pragariško kvapo durianų sostinė, Cagayan de Oro mieste geriausi ananasai, o Bohole – džekfrutai.

Koks gi maistas be gėrimų. Filipiniečiai yra aukščiausios klasės alkoholio vartotojai. Iš vietinių cukranendrių gaminamas romas yra, ko gero, pigiausias stiprus alkoholinis gėrimas pasaulyje. Pusė litro raudono piratų gėrimo tekainuoja 50 pesų (panašiai kaip vanduo). Geriausias būdas ir receptas, siūlomas filipiniečių kaip numalšinti troškulį ir atsikvėpti nuo kaitros – stiklinė romo su ledukais ir limonadu. Alus Filipinuose taip pat pigus ir taip pat nepeikiamas. Tačiau visa šalies alaus rinka priklauso vienai monopolijai – “San Miguel”. Jokio kito pasirinkimo, nors, dėl to, niekas per daug ir nesiskundžia. Pripratusiems prie stipraus alaus teks pasigalynėti su “Red Horse” – 7 proc. stiprumo, į galvą gerokai trenkiantis raudonas arklys.

Kaip keliauti

Manilos oro uostas yra vieta, kur keliones į kitas salas pradeda didžioji dauguma keliautojų. Oro uostas pavadintas NAIA (Ninoy Aquino International airport) čia nužudyto filipiniečių politiko ir tremtinio Ninoy Aquino garbei turi tris terminalus, plius vietinis terminalas (domestic) sudaro keturių terminalų išsiplėtusį oro uostą.

Kelionės oru

Filipinuose veikia penkios vietinės aviakompanijos – „Philippines Airlines“, „Cebu Pacific Air“, „SEAIR“, „AirPhils Express“ ir „Zest Air“. Visos avialinijos dengia tuos pačius maršrutus, išskyrus „SEAIR“ – skraidinanti į mažas salas ir nutolusius pajūrio kurortus. Skrydžių bilietus galima nusipirkti tiek internetu, avialinijų tinklapiuose, tiek iš jų pardavimo punktų, netgi paskutinę akimirką vis dar už nedidelę kainą. Dauguma skrydžių po Filipinus iš Manilos kainuoja apie 1000 – 1500 pesų.

Kelionės vandeniu

Filipinai yra jūrinė valstybė, turinti labai platų įvairiausių vandens transporto priemonių arsenalą ir dar platesnį maršrutų pasirinkimą. Tarp populiarių maršrutų iš salos į salą daugiausiai kursuoja greitaeigiai superkateriai „Super Cat“, tiesiog skriejantys virš vandens, bet palyginus yra brangūs – apie 500 pesų už valandos plaukimą. Geriausia alternatyva, mėgstantiems plaukioti laivais ir esant geram orui yra dideli, nors ir ne patys naujausi keltai Roro (nuo angliško roll on – roll off). Tokie keltai dažnai yra kelių aukštų, surūdiję ir linkę vėluoti, neišplaukti dėl gedimų. Roro kursuoja tarp arti esančių salų ir skrodžia vandenis per visą salyną, kaip iš Manilos į Zamboangą ar Iloilo – Puerto Princessa. Tokie keltai, nors ir nepatogūs ir ne sterilūs yra labai pigūs, valanda plaukimo nekainuos daugiau 100 pesų.

O tuo tarpu tarp mažiausių salelių ir atolų knibžda daugybė žvejų ir ne tik medinių valčių ir valtelių. Dauguma jų turi motorus (burlaiviai Filipinuose nėra populiarūs). Medinės, ryškiai savo gyvenimą atgyvenusios „pumpboat“, kur motorą jūreiviai užveda traukdami virves plaukia į mažiau lankytinas salas. Plaukti tokiomis geldomis nėra labai jauku, tačiau nepaprastai gera galimybė susitikti su filipiniečiais ir pasinerti į tikrą vietinį gyvenimą. Užsupus bangų ir kankinant tvankumai galima užlipti ant valties stogo ir pasijusti kaip tikrame rodeo.

Dar mažesnės, tačiau kiek patikimesnės yra „bangkos“ – filipinietiški trimaranai. Tai mažos motorinės valtys, talpinančios nuo 6 iki 20 žmonių, dažniausiai naudojamos nardymo ir salų lankymo kelionėms. Nuo bangų „bangką“ apsaugo iš šonų paramstytos bambukinės atramos. Stebina, kaip bangų talžomi siauri bambukai taip puikiai atsilaiko. Bangkos dažnai nuomojamos visai dienai, kaina gali siekti iki 3000 pesų.

Autobusai

Gali pasirodyti keista, bet stovint kelyje autobusai prašvilpia kas penkios minutės. Jų čia daugybė: įvairiausių dydžių ir formų, nuo varganų dėžučių ant ratų iki prabangių su oro kondicionieriais, primenančiais šaldytuvus gyvai mėsai. Atėjus į autobusų stotį laukti nereikės, jų visada pilna į bet kurią kryptį. Europiečiai, pripratę prie tikslumo, dažnai turi pasikankinti. Vairuotojai tokie malonūs, kad išleidžia keleivius, kur tik jie paprašo, ir sustoja visiems, kurie tik stabdo. Kartais autobusai stabčioja kas keliolika metrų. Sustojimuose autobusus apspinta būriai prekiautojų su įvairiausias gėrimais ir valgiais, nuo pyragų iki sulčių su ledukais.

Kelis kartus pasivažinėjus komfortabiliais autobusais, labiau norisi pasirinkti paprastesnį, su atvertais langais. Kelionė autobusu kainuoja maždaug vieną pesą už kilometrą. Ekspresai su oro kondicionieriumi – maždaug du pesai už kilometrą. Nedideli autobusai, vadinami „vanais“ važiuoja tais pačiais maršrutais, kaip ir autobusais. Nors jie aštuonviečiai, vairuotojai įsigudrina sukišti ir dešimt-dvylika keleivių. Kelionė trumpesnė, nei autobusu, tačiau išlipus tenka apsičiupinėti, ar visi kaulai vietoj.

Filipinų pasididžiavimas ir simbolis – legendinė transporto priemonė spalvingasis džipnis naudojamas kaip viešasis transportas miestuose, bei vežioja keleivius salose nedideliais atstumais. Džipnis yra autobuso ir paprasto džipo hibridas, kurie buvo tūkstančiais palikti Filipinuose po Antrojo Pasaulinio karo. Jie buvo filipinietiškai pritaikyti vietinėms sąlygoms, šiek tiek padažius, pagrąžinus, nepagailėjus lempučių ir stiprios papynės gavosi tai, dėl ko Filipinai gali išdidžiai girtis.

Džipniai, kitaip nei autobusai, jeigu keliauja tarp miestų, niekada neišvažiuos, kol nebus pilni. O jeigu jie bus pilni, visada atsiras vietos ant stogo, taip keliauja maždaug pusė džipnio keleivių. Keliauti iš vienos vietos į kitą miestuose džipniu yra pigiausia, vienas įšokimas tekainuoja 6-10 pesų. Įlipus į džipnį vairuotojui perduodam pinigai pasakius „bayad ko“ (čia mano mokestis). Jeigu sėdima per toli nuo vairuotojo, pinigus galima perduoti per rankas. Grąža sugrįš ta pačia grandine. Norint išlipti, galima moneta barškinti į metalą arba šūktelti „psst!“. Galima tai daryti ir taisyklingai ištariant „para“, ką filipinietiškai reiškia „stop“, arba Mindanao saloje vartoti „lugar ko“ (mano vieta).

Džipniai yra neabejotinai didelė Filipinų kultūros dalis ir važiuoti juo yra būtina, kol Filipinuose. Tačiau, per siaurą tarpą beveik nieko nesimato, dūmai ir dulkės skrieja tiesiai į burną ir akis, o variklio kliokimas kelis kartus viršija sveikatai saugią garso normą. Įdomus faktas – Filipinuose beveik nematomi kelio ženklai ir greitis neribojamas, nors avarijų dėl to daugiau nebūna.

Kaip kalbėtis

Filipiniečių kalba, kaip ir visa kita jų kultūroje – didžiausia mėsmalė. Pirmą kartą atvykstantys negali suprasti, kokia iš tiesų yra filipiniečių kalba? Ar tai filipiniečių kalba, ar taip dažnai vadinama tagalų, ar dar dažniau linksniuojama taglish?

Patys filipiniečiai apsisprendė vos mažiau nei prieš šimtmetį, kad jų oficiali ir pirmoji kalba bus tabalų arba tagalogas, labiausiai paplitęs Manilos apylinkėse. Po Antrojo Pasaulinio karo tagalogas išplito po visą šalį ir tapo visas gentis ir religijas jungiančia kalba.

Šių dienų Filipinuose tagalogas išlieka pirmąja kalba, kuria gali susišnekėti visi archipelago gyventojai. Tuo tarpu anglų kalba yra oficialioji – vartojama mokyklose, universitetuose, valstybinėse įstaigose, versle ir tarptautinėse organizacijose.

Kitose salose filipiniečiai turi daugybę dialektų, jų priskaičiuojama iki 90-ies. Pagrindiniai yra Ilocano Luzono šiaurėje, Ilongo Panay ir Negros salose, Cebuano plačiai paplitęs Cebu, Bohole ir daug kur Mindanao. Filipinų musulmonai kalba savais dialektais, pagrindiniai jų – maguindanao ir maranao, o Zamboangos musulmonai ir katalikai bando kalbėti darkytos ispanų ir vietinių dialektų mišiniu – čabakano. Filipiniečiai su užsieniečiais bendrauja angliškai, tačiau trykšta džiaugsmu, jeigu svečiai išmoksta bent keletą frazių vietiniais dialektais.

Jeigu sunkiai sekasi mokytis tagalų ar ilongo dialektus, o anglų ar ispanų kalbos nėra jūsų stiprioji pusė – gestų arba kūno kalba yra kuo puikiausiai suprantama ir plačiai naudojama Filipinuose. Pakelkite antakius į viršų. Tai ir flirtavimo ženklas ir patvirtinimas ir pasisveikinimas. Jeigu norite gauti greičiau sąskaitą restorane, bet varžotės šaukti per visą restoraną – parodykite pirštais kvadrato ženklą.

Trumpas lietuvių – filipiniečių žodynėlis

Labas rytas – magandang umaga

Laba diena – magandang hapon

Labas vakaras – magandang gabi

Kaip sekasi? – kumusta ka

Viso gero – paalam na

Taip – oo

Ne – hindi

Atsiprašau – iskyus

Prašom – walay sapayan

Į sveikatą – mabuhay

Mano vardas yra… – ako si

Ką pirkti

Filipinai yra rojus mėgstantiems apsipirkinėti ir parvežti daug egzotiškų lauktuvių namo. Dažniausiai keliautojų lagaminus papildo filipinietiškas romas, perlai, vietinė kava, ekologiškos kūno priežiūros prekės, tradiciniai papuošalai, autentiški rūbai. Taip pat mėgiamai suvenyrai – džiovinti mangai, ananasai ir papajos.

Venkite pirkti kriauklių, jų galite prisirinkti bet kuriame paplūdimyje, tačiau nepersistenkite, didelis kiekis kriauklių gali sukelti įtarimų oro uosto apsaugai.

Būkite saugūs

Patys filipiniečiai nežino gerai tai, ar blogai, gyventi ant ugnies žiedo, kuris sukelia taifūnus, žemės drebėjimus, vulkanų išsiveržimus, savaites trunkančias liūtis ir kalnų griūtis. Sulu archipelago atolai slepia kitokius pavojus, nei gamtos stichijos. Jeigu jau reikia būtinai keliauti į Sulu salas ar pietvakarių Mindanao, būtina turėti patikimą vedlį, turintį kontaktų įvairiose pusėse. Žmonių pagrobimai ir žurnalistų žudynės nėra nežinomas reiškinys laukinėse Mindano salose netgi paskutiniu laikotarpiu.

Tokie miestai kaip Manila ir Cebu augina savo kišenvagius ir miklių rankų artistus, būtinai pasinaudosiančius girtais ar apkvaitusiais turistais. Sunki aklimatizacija pasireiškia skrendantiems toliau nei penkios laiko juostos. Jos išvengti, rekomenduojama kuo mažiau miegoti skrendant į rytus ir kuo daugiau miegoti skrendant į vakarus. Taip pat skrydžio metu gerti kuo daugiau nealkoholinių skysčių. Atvykus į Filipinus iš Lietuvos (ar kitos Europos vietos) kertamos penkios – septynios laiko juostos. Sunki aklimatizacija pasireiškia pykinimu, svaiguliu, nemiga, kuri kankina tris – keturias naktis po atvykimo. Aklimatizacija įveikiama kuo greičiau prisitaikius prie vietinio laiko – miegojimo ir valgymo režimo.

Gerbkite

Filipiniečiai yra labai svetingi ir draugiški, todėl dažnai sulauksite ypatingo dėmesio. Būdami Mindanao saloje, musulmoniškose bendruomenėse venkite perduoti daiktus ar sveikintis kairia ranka, užeidami į namus pas vietinius nusiaukite batus, pasisveikindami su vyresniais galite pridėti jų ranką sau prie kaktos, taip išreikšite pagarbą jiems ir jie bus labai nustebinti.

Filipinuose gali šokiruoti daug dalykų – gaidžių peštynės, arklių kautynės, masinis nusikryžiavimas per Velykas. Visa tai reiktų priimti supratingai, nes tai yra filipiniečių kultūros dalis.