Kelionių gidas: Filipinai

Boracay

Baltas lyg sniegas smėlis, žydra lyg giedriausias dangus pakrantė, tyras ir nuo saulės spindulių švytintis vanduo, ilgakamienės palmės, ir stačios, vandens purslų išskalautos uolos – tai ne tik vaizdai iš atvirutės. Tai tikras Boracay paveikslas. Sala jau pusę amžiaus kaip magnetas traukia filipiniečius ir daug užsienio svečių į jų išsvajotą atostogų vietą.

Kas vyksta Boracay, lieka Boracay – mėgsta kartoti Manilos jaunimas. Pasaulinę šlovę pelnęs Boracay tėra devynių kilometrų ilgo ir vieno kilometro pločio mažytis žemės lopinėlis plačioje Visajų jūroje. Iki 70-ųjų metų Boracay tebuvo trijų kaimelių sala su tuo, ką turi daugybė kitų panašių salų – su iki vandens palinkusiomis grakščiomis palmėmis, smaragdinio vandens ir balto smėlio paplūdimių deriniu. Visa tai liko iki šiol, bet trys kaimeliai pavirto nesibaigiančia viešbučių, restoranų ir parduotuvių virtine, tenkinančių pulkais plūstančių šiaurės azijiečių ir pavienių europiečių poreikius.

Per paskutinį dešimtmetį Boracay buvo tris kartus išrinktas geriausiu pasaulio paplūdimiu. Taifūnai ir liūtys Boracay dažniausiai aplenkia, ko negalima pasakyti apie Manilos poilsiautojus, kuriems Boracay simbolizuoja laisvę ir svajonę.Filipiniečiams Boracay yra svajonių vieta, nors panašius paplūdimius ir panašius švarius ir smaragdinius vandenis turi savo panosėje. Jie tik šypteli, tai ne tas pats, Boracay reikia pajusti ir sugrįžti čia kasmet.

Turizmo industrija Boracay pasiekė neregėtas aukštumas. Daugiau nei šimtas viešbučių ir aštuoni tūkstančiai kambarių, keliolika bankų ir visų įmanomų pasaulio kampelių virtuvės – mažyčiame rojaus kampelyje išaugo globalus mini metropolis.

Į Boracay atvykstama iš stambios Panay salos uosto Caticlano. Pačiame Boracay jokios prieplaukos nėra. Maži laiveliai iš Caticlano plaukioja kas kelios minutės. Atvykus į rojaus kampelį White Beach laivas nesišvartuoja, tiesiog sustoja įsirėžęs į pakrantės smėlį. Čia pat atbėgę nešikai už nedidelį mokestį gabena visus nenorinčių sušlapti kojų į krantą. Kas nenori mokėti, turi bristi pats.

Sulaukus vakaro Boracay tampa didele judančia mase. Kas nenakvojo Boracay – nematė Boracay. Belieka pagriebti kokteilį iš baro ir sukišus pėdas į baltą smėlį stebėti raudonais atspalviais nusidažiusį, toliuose skęstantį horizontą.

El Nido

Dar viena atostogų svajonių vieta. Ir čia ne tik jūra ir smėlis, bet ir stačios uolos, kurių viršūnėse renkami kinų restoranuose populiarūs paukščių lizdai, bei tolumoje iš vandens į viršų kylančios aukštos uolos. Sąlyginė izoliacija netrukdo El Nido būti pilnam bet kuriuo metų laiku. Palavano salos šiaurėje esantis miestelis seniai užsitarnavo Filipinų numylėtinio statusą. Keliai Palavane dar ne visur asfaltuoti, o ir atstumai čia ne kaip Boracay, todėl iki patekus į kvapą gniaužiančių vaizdų kampelį tenka ne vieną valandą spaustis pergrūstuose autobusuose ar kepti saulėje užsiropščius ant džipnio stogo.

Atsibodus tingiai stebėti nesikeičiantį, bet užburiantį vaizdą į pirštuotas jūros uolienas, galima iki jų ir nuplaukti, bei panardyti smaragdiniuose, žaliuose, žydruose ir visokių kitų atspalvių prisisotinusiame vandenyje. Reikėtų ir pasisaugoti, tarp aštuonkojų ir įvairiausių žuvyčių, uolų vandenys mėgsta ir nuodingos gyvatės mambos.

Pakeliui iš Palavano sostinės Puerta Princessos į El Nido galima padaryti dienos pertrauką ir nusukti keletą kilometrų iš kelio. Sabango požeminė upė to verta. Tai ne tik ilgiausia požeminė upė pasaulyje, bet ir įspūdinga vieta ne kasdien pasitaikančiai progai pamatyti unikalų ir amžiną akmens ir vandens žaismą.

Camiguin

Nematyti ir neatrasti Filipinai mažyčiame žemės lopinėlyje. Iš pirmo žvilgsnio, gali atrodyti, kad vulkaninė Camiguin sala, vos šiauriau Mindanao yra visiškai izoliuota ir pamiršta, eilinė Visajų salų puokštės gėlelė. Dar visai neseniai čia buvo ir oro uostas, dabar lėktuvai leistis ant gražaus asfalto gali tik atskrendant prezidentui, o šiaip jis puikiai tinka motorikšoms ir buivolams ganytis. Skrydžių nebuvimas tik sustiprina tą izoliacijos ir robinzoniškumo pojūtį. Įspūdis pasikeičia atvykus į šią drėgną, daugiausia liūčių siaučiamą salą Filipinuose, kur kritulių kiekis būna didžiausias. Jeigu neturite viešbučio ar pakrantės kurorto rezervacijos – kambario negausite. Jie visi pilni, netgi ne sezono metu, nors jų tikrai daugiau nei kelios dešimtys.

Camiguin salą juosia aplink vingiuojantis 64 km. kelias, o visą platų vidurį, lyg su niekuo teritorija nesidalinantis gobšuolis užima 1951 metais išsiveržęs vulkanas Hibok-Hibok. Tada žuvo virš 600 žmonių. Dabar vietiniai ir atvykėliai gali jaustis ramiau. Šalia vulkano įrengta Seismologinė vulkanologijos stotis, kuri stebi salos vulkanų aktyvumą. Į 1320 metrų iškilusį vulkaną galima įkopti, tačiau tai sunkus ir status kopimas, reikia būti pasiruošusiam. Aplink šį vulkaną, žemiau, link banguojančio vandenyno kyla dar daugiau, mažesnių vulkanų – Tres Marias, Old Volcano ir kiti. Niekur kitur žemėje nėra tiek daug vulkanų viename kvadratiniame kilometre kaip Camiguine.

Būtent vulkaninė salos kilmė padovanojo juodus, magija dvelkiančius paplūdimius, kalnų upių išgraužtus urvus, vandenyno pakrantėje paskandintas kapines, nesuskaičiuojamas karštąsias ir šaltąsias versmes, bet labiausiai egzotikos ištroškusią akį traukia White Island. Nerealybė visame gražume.

Kartais Camiguine be sustojimo lyja ištisas savaites. Tada iš kalnų grėsmingai didėdamos ir viską pakeliui šluodamos teka upės, užtvindančios gatves, kiemus ir užliedamos kelius ir tiltus trukdo susisiekti vieninteliu įmanomu būdu saloje – aplink ją sukančiu vieninteliu keliu.

Į Camiguiną galima atvykti tik keltais iš Boholo uosto Jagnos, Cebu ir Mindanao salos miestų Balingoano ir Cagayan de Oro. Jeigu oras prastas, galite įstrigti. Patarimas – pasilikite porą dienų rezervo, tarp išvykimo iš šalies ir kelionės iš Camiguino į išvykimo oro uostą.

Guimaras

Guimaras sala yra atskira provincija ir visiškai nepasiduoda šalia esančio didmiesčio ritmui, nors kelionė filipinietišku vandens transportu iš pusmilijoninio Iloilo užtrunka vos keliolika minučių. Guimaras – maždaug Singapūro dydžio sala. Paprastomis dienomis čia galima būti užliūliuotam ramybės, bet savaitgaliais ir valstybinių švenčių datomis gali būti sausakimša, čia ilsėtis atvyksta ir Iloilo studentai, ir Manilos aristokratai.

Nedidukė sala būtų tik dar viena iš septynių ir daugiau tūkstančių salų, jeigu ne visame pasaulyje Guimaras išgarsinęs mango vaisius. Auga jis daug kur tropikuose, bet būtent Guimaras sala yra vadinama pasaulio mangų sostine. Tik mangai iš Guimaras salos yra leidžiami įvežti į Bekingemo rūmus Anglijoje ir Baltuosius rūmus Amerikoje. Saloje yra virš 50 tūkst. mango medžių. Kiekvienas vaisius yra ypatingai prižiūrimas ir puoselėjamas, apvelkamas apsauga nuo lietaus. Kitu atveju, nuo drėgmės mangai pajuoduoja, atsiranda kartumas. Todėl, taip kruopščiai ir atidžiai auginti, mangai čia kainuoja daugiau, nei kitose salose, kur paplitę šie vaisiai.

Visur kitur Filipinuose mangai purškiami chemikalais, tad turguose jų galima nusipirkti ištisus metus. Guimare pardavinėjami tik švieži mangai, todėl ne sezono metu (sezonas – nuo sausio iki gegužės) jų čia nėra. Be to, norėdama apsaugoti tikruosius mango vaisius nuo hibridų salos valdžia draudžia į salą įvežti mangų vaisius, sėklas ir visa kita, kas susiję su jų sodinimu ir auginimu. Balandžio mėnesį, kada mangai labiausiai prisirpę ir juos skina tonomis, vyksta festivaliai, kurių metu dieviški vaisiai dalinami nemokamai.

Paskutiniu metu Guimaras auga iš savo provincialių marškinių ir tampa vis labiau lankoma ir turistų tyrinėjama vieta. Ypač didžiulį turizmo augimą galima pastebėti pietvakariniame krante, kur vienas po kito statomi ne visada skoningi betoniniai viešbučiai, patenkinantys vis daugiau čia atvykstančių korėjiečių grupių poreikius.

Tačiau dar gerą dešimtmetį Guimaras liks, kad ir provincialia, bet tikra ramybės oaze, su vėžlių rezervatais, jūrų biologinėmis stotimis ir šauniais, gausiai čia gyvenančiais vienuoliais ir vienuolėmis.

Pinatubo

Ramiai Filipinų ugnikalniai gyventi negali. Kai kurie iš jų drioksteli kas keliasdešimt metų, kai kurie apgaulingai miegai amžiais, užmigdydami ir šalia gyvenančius žmones. Toks yra šiauriau Manilos esantis Pinatubo ugnikalnis. Niekada ankščiau neišsiveržęs Pinatubo visą susikaupusį pyktį lavos pavidalu, lyg milijoninio tonažo dinamito išsprogdintas išlėkė nukirsdamas savo kepurę. Po išsiveržimo vulkanas sumažėjo 300 metrų.

Išsiplieskusi lava buvo įtraukta į tuo pačiu metu siaučiančio taifūno skalbyklę ir karšta masė susimaišiusi su šaltu lietumi sukūrė mirtiną ginklą, palaidojusį šimtus gyvybių ir dešimtis kaimų.Išsiveržimas buvo toks stiprus, kad kylantis vanduo, užtvindė ne tik kaimus, bet ir mažesnius kalnus, sukūrė naujus ežerus ir pakeitė upių tėkmės vagą.

Praėjus dvidešimt metų Pinatubo tapo įžymybe, o papėdėje gyvenantys žmonės iš buvusios nelaimės užsidirba pragyvenimui dirbdami gidais, nešikais ir pasakodami savo išgyvenimo istorijas. Ironiška, bet su daugybe kaimų, bažnyčių ir kitų svarbių pastatų sunaikinimu, vulkanas pasiglemžė ir amerikiečių karines bazes Clarko oro uoste ir Subic įlankoje. Tai buvo lyg ženklas amerikiečiams galutinai ištraukti savo karius iš Filipinų.