Filipinai

Filipinų archipelagas visada buvo keistasis Pietryčių Azijos vaikas. Katalikiškas, izoliuotas, laukinis. Pasislėpęs už Pietryčių Azijos gigantų – Tailando ir Vietnamo nugarų, Filipinų salynas išsaugojo geriausius regiono bruožus, pridėdamas savo, niekur kitur nerandamo žavesio ir gilumo.„Bahala na“, – kas bus, tas bus, pasakys laime trykštantis filipinietis ir atsiprašys, kad yra pernelyg draugiškas. Būtent Filipinų tauta yra labiausiai žvilgantis perlas iš spindinčios salyno stebuklų kriauklės.

Dainuojanti ir šokanti tauta, su ryžių maišu ant peties ir egzotiškų vaisių asorti, pintinėje ant galvos patyrė ir patiria nesibaigiančius gamtos kataklizmus ir šalies valdymo skilinėjimo proveržius. Vulkanai siunčia įspėjamąsias žinutes pulsuojančia raudona lava, taifūnai pučia oru ištisus vandenynus, kurie krenta ant salų visa merkiančiomis liūtimis, po kurių Manilos lūšnynai primena okeanuose paskendusius žemės atolus. Ginklai šalies pietuose žvanga ne rečiau, kaip puodai šiaurėje, prezidentai kolekcionuoja pinigus, o prezidentienės batus. Pusė šalies moterų dirba slaugėmis, pusė vyrų – taksistais, dešimtadalis šalies – uždarbiauja užjūriuose.

Filipiniečiams reikia veiksmo, chaoso, reikia skandalų ir apkalbų – tai jų kasdienybės stuburas. Kalėdas jie pradeda švęsti lapkritį, iškart po Vėlinių, kurias praleidžia kapinėse, ten nusitempę karaokė aparatą, dėžę alaus ir gitarą. Per Velykas kalasi prie kryžių, švenčia žuvų ir vaisių garbinimo šventes, kasdien suvalgo po neišsiperėjusio ančiuko kūnelį, kurį užgeria gaiviu romu.

Šioje šalyje yra 7107 salos ir vienintelė jūsų problema gali būti laikas. Musulmoniškasis Mindanao, vulkaninis Camiguinas, turistinis, bet vertas to – Boholis su šokoladinėmis kalvomis ir tarsyrų žavesiu, romantiškosios Palavano pakrantės, vieni įpsūdingiausių kalnų Azijoje – Kordiljerai su ryžių terasomis ir autentiškomis gentimis atokiuose kaimuose. Filipinai turi visko ir viskuo dalinasi, ir kalnų viršūnėse ir vandenynų pakrantėse.